DUK

Dalies vartotojų gyvenimus interneto naudojimas praturtina, suteikdamas greitesnės informacijos paieškos ir efektyvaus bendravimo galimybes, interaktyvų mokymosi turinį, šaunų laisvalaikį, visgi yra dalis žmonių, o ypač pažeidžiama grupė – vaikai ir paaugliai – kuriems(-ioms) interneto naudojimas gali tapti probleminiu.
Įprastai priklausomybę siejame su alkoholio, tabako, psichotropinių medžiagų vartojimu, tačiau ir kiti elgesio kraštutinumai gali būti priklausomybės apraiška. Probleminiu elgesys įvardijamas tada tuomet, kai tam tikra veikla yra dažna, pasikartojanti ar perteklinė. Tai apima įvairias sritis: interneto naudojimas, seksas, valgymas, sportavimas, plastinės chirurgijos paslaugų naudojimas ir kt.
Priklausomybė nuo ekranų arba kitaip – probleminis interneto naudojimas (PIN) – yra terminas apimantis tokias interneto naudojimo sritis kaip besaikis žaidimas, pornografijos žiūrėjimas, apsipirkinėjimas internetu, video turinio žiūrėjimas ar transliavimas, kiberchondrija (reiškinys, kai žmogus ieško informacijos apie sveikatą internete), socialinių tinklų naudojimas.
Mokslininkai(-ės), psichikos sveikatos specialistai(-ės) sutaria, kad PIN yra rimta grėsmė asmens psichikos sveikatai. Kai tokia gyvenimą trikdanti veikla tęsiasi ilgai, 5-6 mėnesius, būtina kreiptis pagalbos.

Priklausomybė ekranui atsiranda pamažu, nes technologijos teikia daug malonių patirčių. Mes laimime žaidimą, sulaukiame „patiktukų“ po įkeltos nuotraukos, gauname draugo žinutę ar smagiai pabendraujame internetu. Tokios patirtys sužadina teigiamas emocijas, o jų natūraliai norisi vis dažniau kartoti.
Specialistai(-ės) išskiria kelis kriterijus, rodančius probleminį interneto naudojimą. Pirmiausia, žmogus nebepajėgia kontroliuoti prie ekrano praleidžiamo laiko. Šiai veiklai teikiamas prioritetas, todėl anksčiau buvę užsiėmimai ar pomėgiai lieka nuošaly. Galiausiai, net suvokiant, kad pernelyg didelis įsitraukimas turi neigiamų pasekmių, veikla vis tiek tęsiama.
Šitaip palaipsniui stiprėjantis įsitraukimas į veiklas prie ekranų virsta rimta problema. Priklausomybės vystymąsi dažnai skatina ir suaugusieji – nesuvokdami rizikų, jie leidžia vaikams ir jaunuoliams psichologinius poreikius, tokius kaip žaidimas ar bendravimas, tenkinti veiklose su ekranais. Rizika ypač išauga, kai ekranai naudojami kaip paguodos ar nuraminimo priemonė – pavyzdžiui, vaikui patiriant stiprias emocijas arba tada, kai tėvai nori ramiai atlikti buities darbus ar pailsėti.

Mokslininkai(-ės) vis dažniau pabrėžia tiesioginį ryšį tarp ilgėjančio vaikų ir jaunuolių buvimo prie ekranų ir jų prastesnės emocinės sveikatos bei elgesio. Daug laiko prie ekranų leidžiantys vaikai ir jaunuoliai rodo mažesnį norą mokytis, jų mokymosi rezultatai prastėja, dažniau kyla miego problemų ir daugėja įvairių nusiskundimų sveikata.
Probleminis interneto naudojimas glaudžiai siejasi ir su psichikos sveikatos sutrikimais. Tyrimai rodo, kad nuotaikos ir nerimo sutrikimai yra vieni dažniausių Europoje (Gustavsson ir kt., 2010) ir laikomi viena pagrindinių priežasčių, trukdančių žmogui visavertiškai funkcionuoti kasdienybėje (PSO, 2018). Technologijos gali apsunkinti gebėjimą susikaupti, daryti neigiamą įtaką smegenų veiklai ir mažinti galimybes tinkamai perprasti informaciją.
Priklausomybė daro žalą ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Silpnėjant savireguliacijos įgūdžiams tampa sunkiau valdyti emocijas bei elgesį. Ilgas buvimas prie ekranų siejasi su nerimo, vienišumo jausmu ir netgi fiziniais simptomais, tokiais kaip pilvo skausmai ar įtampos pojūtis kūne. Jei vaikas ekranams skiria daug laiko nuo ankstyvo amžiaus, gali suprastėti jo kalbiniai, atminties, emocijų atpažinimo bei motorikos gebėjimai, mokymosi motyvacija ir pasiekimai.
Ekranas niekada neatstos gyvo ryšio. Paauglystėje, kai dėl brendimo iššūkių natūraliai kyla daug įtampos, pasislėpti už ekranų gali atrodyti patrauklus sprendimas. Tačiau taip susidaro uždaras ratas: emocijų ir elgesio problemos skatina dar intensyvesnį interneto naudojimą, o šis, savo ruožtu, dar labiau silpnina emocijų valdymą.
Kaip pabrėžia prof. dr. Roma Jusienė, pagrindinė grėsmė slypi ne pačiame ekrane, o tame, ką žmogus praranda – aktyvumą, bendrystę, miegą ir sveikus įpročius, pavyzdžiui, tokius kaip subalansuota mityba.

Dauguma grėsmių internete nėra akivaizdžios iš pirmo žvilgsnio. Pernelyg ilgas laikas prie ekranų gali turėti rimtų pasekmių: sutrikdyti miegą, skatinti nerimą ar depresiją, apsunkinti savikontrolę, sprendimų priėmimą, susikaupimą ir savireguliaciją. Ilgainiui kyla priklausomybės rizika, prastėja mokymosi rezultatai, mažėja motyvacija, o realių socialinių ryšių kūrimas tampa vis sudėtingesnis.
Internete slypi grėsmės, susijusios tiek su turiniu, tiek su kitais asmenimis. Vaikai ir jaunuoliai(-ės) gali susidurti su seksualizuotu ar smurtiniu turiniu, pornografija, bauginančiais vaizdais, sukčiais, priekabiautojais ir dezinformacija. Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į elektronines patyčias – įžeidžiančius komentarus, neapykantos kalbą, nuotraukų ar vaizdo įrašų viešinimą be sutikimo. Reali grėsmė kyla ir dėl svetimų žmonių, siekiančių užmegzti ryšius su vaikais ir jaunuoliais(-ėmis). Jie gali bandyti išgauti jautrius asmens duomenis, pasinaudoti vaiko patiklumu ar siūlyti rizikingus veiksmus. Prie to prisideda ir intensyvus socialinių tinklų naudojimas: jis gali skatinti priklausomybę, mažinti savivertę nuolat lyginantis su kitais bei atitolinti nuo realaus gyvenimo, draugų ir mokymosi.
Dar vienas vis aktualesnis pavojus – dirbtinis intelektas. Jis gali mėginti užmegzti glaudų „sintetinį“ ryšį su kiekvienu naudotoju(-a): teikti vaikams ir jaunuoliams(-ėms) patarimus gyvenimo klausimais, skatinti išbandyti įvairius dalykus ir kurti iliuziją, kad virtualus bendravimas gali pakeisti tikrąjį.
Situaciją apsunkina ir tai, kad didžioji dalis mažamečių jau naudojasi socialiniais tinklais, nurodydami netikrą amžių. Tai nėra technologinio išprusimo požymis, o greičiau signalas, jog visuomenei trūksta supratimo apie rizikas ir būtinybę saugiai naudotis internetu.

Susirūpinimas dėl vaikų ir jaunuolių privatumo, saugumo ir ribų, kiek tėvai ar ugdymo įstaigos turėtų dalintis informacija skaitmeniniame amžiuje – auga. Pagal civilinį kodeksą, tėvai ar globėjai nusprendžia –  atstovauja nepilnamečius vaikus spręsdami –  kuo dalintis yra tinkama. Svarbu, kad šie sprendimai būtų priimami apsvarstant visas aplinkybes: teisines, technologines ir psichologines.
Svarbus teisinis aspektas – duomenų subjekto teisės pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR) galioja visiems, nepriklausomai nuo amžiaus. Vaikai ir jaunuoliai(-ės) taip pat turi teisę kreiptis į duomenų apsaugos priežiūros institucijas dėl savo teisių užtikrinimo ar net bylinėtis dėl patirtos žalos. Europoje jau buvo atvejų, kai suaugę vaikai reikalavo pašalinti jų vaikystės nuotraukas, kurias be jų sutikimo socialiniuose tinkluose viešino tėvai ar seneliai, pažeidžiant BDAR nuostatas.
Labai svarbu, kad tėvai ir vaikai kalbėtųsi apie asmens duomenų apsaugą ir privatumą bei būtinybę ugdyti sąmoningumą šiais klausimais.
Jautrios asmeninės informacijos (pvz., tam tikros sveikatos būklės ar negalios požymiai, vardas, pavardė, gimimo data, mokyklos pavadinimas ar adresas, namų adresas ar kiti kontaktiniai duomenys, geografinė vieta (pvz., nuotraukos su vietos žymėjimais), vaizdo ar net balso įrašai) – tikrai nerekomenduojama skelbti socialiniuose tinkluose, nes ji gali būti panaudota netinkamais tikslais.
Įvairiose platformose svarbu išjungti vietos nustatymus, kad nebūtų atskleidžiama buvimo vieta, įjungti privatumo nustatymus, pasirūpinti, kad vaiką galėtų matyti arba su juo kontsaktuoti tik jam pažįstami žmonės. Rekomenduojama patikrinti „taginimo“ nustatymus, kad vaiko nuotraukos nebūtų pažymimos be tėvų sutikimo.
Prieš skelbiant nuotrauką, kuriose yra vaikas, rekomenduojama gauti vaiko sutikimą.  Turinio filtrai, tėvų kontrolės sprendimai – taip pat gali gelbėti. O jeigu nuotrauka ar įrašu be sutikimo jau pasidalinta, reikia išsaugoti įrodymus (ekrano kopijas su data) ir skubiai kreiptis į socialinių tinklų ar platformos administratorius, kad ji būtų pašalinta. Prireikus, praneškite atitinkamoms institucijoms, pvz., Ryšių reguliavimo tarnybai arba policijai.

Labai svarbu kalbėti su vaikais ir jaunuoliais apie tai, kas yra tinkama skelbti internete, o kas – ne, ir kodėl privatumas yra svarbus. 

Programėlės dažniausiai renka tokius asmeninius duomenis kaip vardas, pavardė, kontaktinė informacija, geolokacija, naršymo ar paieškos istorija. Ši informacija leidžia programėlėms prisitaikyti prie naudotojo – pavyzdžiui, siūlyti patogesnius maršrutus, pritaikyti kalbą ar prisiminti paskutinę veiklą. Tačiau kartu šie duomenys gali būti naudojami reklamai, parduodami kitoms įmonėms ar pasitelkiami kitoms pelno siekiančioms veikloms.
Kodėl tai problema? Pirma, jūs prarandate dalį savo privatumo – ne visada žinote, kam ir kokiais tikslais jūsų duomenys bus panaudoti. Antra, sukaupta informacija gali būti pritaikyta manipuliacijai, pavyzdžiui, siūlant tikslinę reklamą ar formuojant jūsų pasirinkimus. Galiausiai, duomenų nutekėjimo atveju jautri asmeninė informacija gali patekti į netinkamas rankas, sukeldama realią riziką saugumui.
Būsite saugesni atsisakę perteklinių leidimų, ypač susijusių su geolokacija ar kontaktine informacija, bei įdėmiai išanalizavę programėlių privatumo politikas: kokius duomenis jos renka, kam juos perduoda ir kaip saugo jūsų sutikimus. Apie tai būtina kalbėti ir su vaikais bei jaunuoliais, kad jie suprastų, jog atsisiųsdami programėlę jie ne tik gauna pramogą ar paslaugą, bet ir dalijasi savo asmeniniais duomenimis.

Priklausomybę gali rodyti keli požymiai. Pavyzdžiui, jei vaikas ar jaunuolis prie ekrano praleidžia daugiau laiko, nei buvo suplanavęs, jei anksčiau mėgtos veiklos tampa nebepatrauklios. Nerimą turėtų kelti ir tai, kad be ekrano vaikas ar jaunuolis jaučia, parodo stiprų nerimą, susierzinimą ar prastėja jo/jos nuotaika, o prisijungęs – akivaizdžiai nusiramina. Įspėjamaisiais ženklais laikoma ir prastėjantis miegas, mokymosi sunkumai, fizinio aktyvumo stoka, silpnėjančios draugystės bei vis dažnesnis virtualus, o ne realus bendravimas. Jei šie požymiai tęsiasi savaites ar mėnesius, būtina kreiptis pagalbos.

Svarbiausia – siekti, kad vaikams ir jaunimui apskritai netektų patirti priklausomybės problemų, todėl itin svarbi prevencija: būtina supažindinti juos su rizikomis, kurios dažnai nėra akivaizdžios iš karto. Reikėtų ugdyti sveikos skaitmeninės higienos įgūdžius ir nuoširdžiai domėtis vaikų bei jaunuolių gyvenimu internete. Gera ir pasitikėjimu grįsta draugiška suaugusiojo–vaiko, paauglio sąveika yra svarbus apsauginis veiksnys. Suaugusiesiems svarbu gerai pažinti problemą, gebėti pastebėti jos apraiškas ir, pastebėjus riziką, nukreipti vaiką, jaunuolį(-ę) pagalbai. Vietoje to, kad klausimą atidėtume ar manytume, jog „gal praeis“, būtina imtis veiksmų: pasikonsultuoti su9. psichikos sveikatos specialistais, paskambinti į tėvų linijas arba kitus profesionalius konsultavimo centrus.
Skaitmeninės etikos svetainėje ir suaugę, ir jaunimas, vaikai – gali pasitikrinti, kokia jų rizika problemiškai naudotis internetu: https://e-etika.lt/pin/ir-pin-rizikos/ .  Jeigu atsakius į keletą nesudėtingų klausimų rezultatas reikš didelę riziką – kviečiame pasitarti su specialistais.

Be to, labai svarbu įtraukti vaikus į veiklas be ekranų. Tai gali būti fizinės ar kūrybinės veiklos, skaitymas, stalo žaidimai, kelionės ar dėlionės. Tokios veiklos padeda stiprinti bendrystę ir kurti sveiką aplinką, reikalingą vaikams ir jaunimui augti sveikai.

Ir vaikams, jaunuoliams ir suaugusiesiems svarbu neviršyti rekomenduojamų laiko prie ekranų dienoje ribų: ekranų laiko formulė, kurią rekomenduoja Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai: – 0–1–2–3 val.

Rekomenduojamų valandų skaičius:  
Vaikai iki 2 m. – 0 val.;
2-5 m. vaikai – iki 1 val.;
6-10 m. pradinukai – iki 2 val.;
11 m. ir vyresni – 3 val.,
Maksimalus valandų skaičius prie ekranų– 4 val. (įskaitant ir laiką mokymuisi, pramogoms ir visus ekranus – TV, kompiuteris, planšetė, telefonas).

Namuose galime sutarti, jog valgysime be ekranų, miegosime be ekranų, dvi valandas prieš miegą – nenaršysime, įsigysime paprastą žadintuvą (ne telefone), atidėsime kiek galima ilgesniam laikui pirmąjį rytinį kontaktą su telefonu, nekursime paskyrų platformose, kuriose amžiaus ribos to neleidžia ir pan. – daugiau sveikų skaitmeninių įgūdžių rasite čia: https://e-etika.lt/pagalba-specialistui/sveiki-skaitmeniniai-igudziai-bendri-visiems/ 

Mokykloje – ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigose – asmeninių išmaniųjų prietaisų nenaudosime viso ugdymo proceso metu, nuo 1 iki 10 klasės.

Jei susitartų taisyklių laikytis nepavyksta, verta iš anksto numatyti ir sutarti dėl galimų pasekmių. Tokius susitarimus rekomenduojama užsirašyti, o pageidaujant – ir pasirašyti.

Kol nesame „skaitmeninės būtybės“, esame sudaryti iš fizinių ląstelių: mums reikia judėti, miegoti, valgyti – rūpintis savo kūnu, ir šiai užduočiai turime skirti pakankamai laiko. Dažnai ekranai gali konkuruoti su šiuo laiku. Be to, žmogus yra sociali būtybė – jam reikia bendrystės ir ryšių su kitais, todėl svarbu juos megzti ir realiame gyvenime. Internetas gali suteikti bendravimo galimybių, ir tai džiugina, tačiau būtina turėti ir tikrų draugų, su kuriais galima leisti laiką be ekranų. Tik taip mūsų smegenys veiks tinkamai, o kūnas leis siekti tikslų. Technologijos turėtų padėti gyvenimui, bet neužimti laikui, skirtam kurti tikrą gyvenimą.

Šiame kontekste ypač svarbus kritinis mąstymas.

Skaitmeniniame amžiuje ypatingai svarbus kritinis mąstymas. Šiuo atveju – tai gebėjimas sąmoningai rinktis, ką vartoti, ką žiūrėti, kokiomis platformomis naudotis, ir neleisti, kad technologijos „vartotų“ mus. Kritinis mąstymas padeda vaikams ir jaunimui suprasti, kada informacija gali būti manipuliatyvi, kada reklama siekia daryti įtaką jų pasirinkimams ir kaip atpažinti netikrus arba pavojingus turinius.

Be to, sąmoningas technologijų naudojimas reiškia ir atsakomybę už savo duomenis. Vaikai ir jaunuoliai turi žinoti, kokią informaciją dalijasi internete, kodėl svarbu saugoti asmens duomenis, ir kaip elgtis su programėlėmis ar socialinių tinklų funkcijomis. Suaugusiųjų pagalba šiuo atžvilgiu yra labai svarbi – tėvai, mokytojai ir globėjai gali padėti vaikui suprasti rizikas, stebėti naudojimosi internete įpročius ir kartu ieškoti sprendimų, kaip išlaikyti balansą tarp realaus ir skaitmeninio pasaulio. Tik tokiu būdu vaikai ir jaunuoliai(-ės) gali augti atsakingais, savarankiškais ir sveikais skaitmeninio pasaulio naudotojais.

Apibendrinant, pasiruošti technologijų pokyčiams reiškia:

• skatinti fizinę veiklą ir rūpinimasi savo kūnu;
• ugdyti(-s) tikrąsias socialines kompetencijas ir kurti bendrystę;
• mokyti(-s) kritiškai mąstyti ir atsakingai vartoti informaciją;
• atkreipti dėmesį į asmens duomenų saugumą;
• nus(-is)tatyti ribas ir skatinti sąmoningą ekranų naudojimą.